Neįžiūrimi pėdsakai veda į lapą, kurį paliko piešėjas,
užmiršęs pabaigti dar vieno skersgatvio arką. Tačiau
judesys, kurį mes atsimenam mūsų negali klaidinti:
tai miestas, kvepėjęs eglišakiais, pienu ir dulkėm.
Aš nežinau, nepažįstu čia nieko, bet daužo kažkas
pianiną, ir plytos akimirkai kvapą sulaiko, nebeskyla,
neaiži. Sekmadienio vasara atvira juk visiems, ir Ulisas
gali be baimės sugrįžti, tik turi žinoti: per šitiek
šimtmečių šis tas pakito: jo čia niekas nelaukia. Nei
skersgatvių angos, kur įplaukia mėlynas rytas,
nei laiptai, kur giržda nuo saulės, nei pamestas
laikrodis. Niekas. Gal tik tas piešinys, kur niekas
nėra ir nebus pabaigta, nes piešėjas išėjo ir niekad
negrįš. Piešinys sugadintas. Bet linijos tikros, viską
gali atpažinti: eglišakiai dengia akiratį, arkos alsuoja,
tad, Ulisai, gali be baimės grįžti. Blogiausiu atveju,
aš tau atversiu paslaptį: piešėjas miega viename alaus
bare, prašvilpęs viską, ką turėjo. Švintant turėtų jis
sugrįžti: posūkiai ir laiptai, žagsulys ir sienos. Tačiau
šis miestas, patikėtas tau, vis dar tas pats.
Tad, jei sugrįši, rasi sudilusias koplyčias, aklinus ratus,
kuriuos nubraižė gandras viršum upės, aptiksi verkiančią
Veroniką skvere, matysi – saulė glaudžias prie laidoko
senamiesčio bute ir pėdsakai, kurių anksčiau nematėm,
užtvindys piešinį. Tikrai tau laikas grįžti, kol piešėjas miega.