Nerazločni sledovi vodijo k listu papirja, ki ga je pustil risar,
pozabil je končati lok še ene prečne ulice. Ampak
kretnja, ki se je spominjamo, ne more nas zmotiti:
to je mesto, ki je dišalo po jelkovih vejah, mleku in prahu.
Nikogar ne poznam tukaj, vendar nekdo trka
klavir in opeke za trenutek zadržijo sapo, ne pokajo.
Saj je nedeljsko poletje odkrito za vse, in Odisej
se lahko brez strahu vrne, samo vedeti mora: po toliko
stoletjih se je marsikaj spremenilo: tukaj nihče ne čaka nanj. Niti
luknje prečnih ulic, kamor pluje modro jutro,
niti stopnice, ki škripajo od sonca, niti izgubljena
ura. Nič. Morda samo ta risba, v kateri nič ni
in ne bo končano, ker je risar šel in se nikoli
ne bo vrnil. Risba je iznakažena. Ampak črte so prave,
vse lahko prepoznaš: jelkove veje pokrivajo obzorje, loki dišijo,
torej, Odisej, brez strahu se lahko vrneš. V najslabšem primeru
ti bom razkril skrivnosti: risar spi v neki pivnici,
zapravil je vse, kar je imel. Ko se bo danilo, bi se moral
vrniti: zavoji in stopnice, kolcanje in zidovi. Vendar
je to mesto, ki je zaupano tebi, še vedno isto.
Torej če se boš vrnil, boš našel oguljene kapele, nepretrgane kroge,
ki jih je narisala štorklja nad reko, naletel boš na jokajočo
Veroniko v parku, boš videl - sonce se naslanja na razuzdanca
v stanovanju v starem mestu in sledovi, ki jih prej nismo videli,
bodo preplavili risbo. Res je že čas, da se vrneš, dokler risar spi.
iz litovščine prevedla Laima Masyte
Neįžiūrimi pėdsakai veda į lapą, kurį paliko piešėjas,
užmiršęs pabaigti dar vieno skersgatvio arką. Tačiau
judesys, kurį mes atsimenam mūsų negali klaidinti:
tai miestas, kvepėjęs eglišakiais, pienu ir dulkėm.
Aš nežinau, nepažįstu čia nieko, bet daužo kažkas
pianiną, ir plytos akimirkai kvapą sulaiko, nebeskyla,
neaiži. Sekmadienio vasara atvira juk visiems, ir Ulisas
gali be baimės sugrįžti, tik turi žinoti: per šitiek
šimtmečių šis tas pakito: jo čia niekas nelaukia. Nei
skersgatvių angos, kur įplaukia mėlynas rytas,
nei laiptai, kur giržda nuo saulės, nei pamestas
laikrodis. Niekas. Gal tik tas piešinys, kur niekas
nėra ir nebus pabaigta, nes piešėjas išėjo ir niekad
negrįš. Piešinys sugadintas. Bet linijos tikros, viską
gali atpažinti: eglišakiai dengia akiratį, arkos alsuoja,
tad, Ulisai, gali be baimės grįžti. Blogiausiu atveju,
aš tau atversiu paslaptį: piešėjas miega viename alaus
bare, prašvilpęs viską, ką turėjo. Švintant turėtų jis
sugrįžti: posūkiai ir laiptai, žagsulys ir sienos. Tačiau
šis miestas, patikėtas tau, vis dar tas pats.
Tad, jei sugrįši, rasi sudilusias koplyčias, aklinus ratus,
kuriuos nubraižė gandras viršum upės, aptiksi verkiančią
Veroniką skvere, matysi – saulė glaudžias prie laidoko
senamiesčio bute ir pėdsakai, kurių anksčiau nematėm,
užtvindys piešinį. Tikrai tau laikas grįžti, kol piešėjas miega.
